BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kodėl sunku?

Mano blogas, tai internetinė mano verkimo dėl gyvenimo blogybių knygą, no joke. Jau porą savaičių auginu mintį, kad reiktų pradėt rašyt pozityvius postus, nes jaučiuosi ganėtinai pozityviai. Bet ne taip lengva, tuo prieš 5 minutes įsitikinau: pirma eilutė, antra eilutė, aha nesirašo, gal pakeičiam dainą, trečia eilutė, gal vėl pakeičiam dainą, ištrinam, perrašom eilutę, gerai, nieko nesigauna, išsaugom.
Kodėl taip yra?
-Šiaip man, kaip žmogui kuris ganėtinai dažnai bendrauja su kitais žmonėmis yra labai sunku reikšti emocijas. Aš galiu daaaug juoktis, galiu papasakoti baisią istoriją, bet kalbėdama apie skaudų įvykį, kuris galbūt neleidžia naktimis man sudėti akių jau porą savaičių, aš vistiek šypsosiuosi. Man atrodo, kad tai sumažina tos perduodamos neigiamos emocijos efektyvumą paveikiant kitą žmogų. Ir šiaip, nemėgstu skųstis žmonėms, nors žinau, kad daug lengviau pasidaro pasiskundus, kad ir kaip juokingai tai skambėtų.

Sunku reikšti ne tik liūdesį, kažkaip patapo sunku reikšti ir meilę. Tiek daug dalykų noriu jam pasakyti, bet negaliu. Net jam pasakius, kad jis mane myli, tylėjau. Ir iš tiesų atsakymo į klausimą “kodėl?” dar neturiu, bet yra kelios galimybės kodėl taip galėjo nutikti:

1. Dažnai ateidavo mintis “ar aš jį myliu?” ir niekuomet nejaučiau atsakymo. Būtent, nejaučiau. Jis padaro mane laiminga, aš su juo daug juokiuosi, man patinka su juo tylėti, man patinka kuomet jis mane bučiuoja. Bet atsakymo aš vistiek nejaučiu.

2. Aplankė mintis, kad “meilė” jam ir man nėra tas pats dalykas. Aš net nežinau kas yra ta “meilė”, bet kai ją jaučiu, manau atpažįstu.

3. Ilgą laiką, tai apie pusę metų, daugiau ar mažiau gesinau savo jausmus jam. Nežinojau ar jis jaučia tą patį, todėl sudėdavau emocijas į skrynelę ir paslėpdavau, kažkur tolimam galvos kampelyje. Niekada neleidau joms vystytis, augti ir žydėti. Ilgai bučiau galėjus taip, kankint save - mano talentas. Gal mano emocijos tiesiog truputį atsilikę nuo jo emocijų. Kažkada gal pasivysiu.

4. Bijau, kad jam tik atrodo, jog jis mane myli, o ne kad myli iš tikro.

Ir išvis? Kiek kartų per gyvenimą žmogus gali įsimylėti? Ar yra kažkoks limitas? Ar mes patys tampame savo limitais? Netikiu, kad gali mylėti tiek kiek nori. Netikiu kad šita dovana, šitas jausmas yra begalinių išteklių. O kas jeigu gimstame su meilės rezervu? Ir kiekviena kart mylint žmogų jis tuštėja? 5. Ar išnaudojau savo rezervą netinkamam žmogui?

Klausimų yra labai daug, atsakymų ne. Bet jo šypsena yra tinkamas atsakymas, į bet kurį klausimą. Bent jau dabar.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą